Ta proga apie iliuzijas

Jų esama daug, pavyzdžiui – svajonės, hipotezės, prognozės, teorijos, sumanymai, ketinimai, nuomonės, netgi projektai ir pan. Tai smalsaus ir kūrybingo žmogaus netvarūs patikėjimai, šiuolaikiškai tiktų juos vadinti intelektiniais tikrovės modeliais. Šios ir kitos iliuzijos (modeliai) „lipdomos“ iš stebėjimų, įtakų, siekių, patirties, fantazijos gebėjimų, trumpai sakant, iš savęs. Iliuzijos užpildo žingeidaus žmogaus nežinojimo erdvę. Ar verta stebėtis kad šalia šitų mažųjų įsikuria ir tvaresni tikėjimai.

Apie „Dievo iliuziją“

Pateiksiu kelias citatas.

1. „Ja (šia knyga) siekiama plėsti suvokimą - padėti suvokti, kad ateizmas yra ne tik realus, bet ir drąsus bei nuostabus siekis. Ateistinių pažiūrų žmogaus gyvenimas gali būti laimingas, darnus, moralus ir visavertis. Tuo visų pirma norėčiau jus įtikinti.“

2. NetolieseAlberto Einšteino posakiai - „Aš nemėginu įsivaizduoti Dievo kaip asmens; man užtenka stulbinančios pasaulio struktūros, tiek, kiek mūsų netobulos juslės pajėgia ją pajusti.“

„Aš niekada nepriskyriau Gamtai tikslo ar siekio, ar kažko, ką galima būtų aiškinti antropomorfiškai. Aš matau Gamtą kaip didingą sistemą, kurią pajėgiame suprasti tik labai ribotai, kuri mąstančiam žmogui sukelia kuklaus nuolankumo jausmą. Tai iš tiesų religinis jausmas, tačiau neturintis nieko bendra su misticizmu.“

3. Autorius žodžio Dievas prasmę paaiškina tokiu teiginiu: „Egzistuoja antžmogiškas, antgamtiškas protas, kuris apgalvotai sumanė ir sukūrė Visatą ir viską, kas joje yra, įskaitant mus.“

4. „Kadangi Dievo hipotezė pagrįsta vietinėmis tradicijomis arba asmeniniais atradimais, o ne įrodymais, nenuostabu, kad esama daugybės jos versijų.“ Pritariu

5. Tęsiu.

Po ilgokos pertraukos vėl atsiverčiu šią knygą. Autoriaus ir mano „pokalbis“ - vienas - apie ratus, kitas - apie batus. Jo pateikiamas Dievo apibrėžimas (žr. citatą Nr. 3, parašytą raudonai), visiškai neatitinka manojo suvokimo. Tai ką autorius vadina Dievu tikrai verta kritikos ir atmetimo. Taigi – knygos autorius kritikuoja ne mano nuomonę. Manau, todėl skaityti nuobodoka.

Dar perbėgau per komiškus maldos poveikio „tyrimus“.

Dar citata: „Kai kuriuose Amerikos regionuose mokslą puola gerai organizuotos, politinį užnugarį turinčios ir, svarbiausia, dosniai finansuojamos grupės.“

Juk esu nefinansuojamas, o nuobodulys verčia baigti skaitymą.

Demokratija, ka stu?

   Į Agnės ir Antano vedybų 10-ties metų jubiliejų susirinko draugų ir bendradarbių būrelis.  Svečiai vaikus paliko namie, turbūt todėl, kad jubiliatai buvo bevaikiai, o svečiai subtilūs. Fredas – linksmuolis, pobūvių žvaigždė, buvo kitoks. Jubiliatų sveikinimo kalbą jis užbaigė linksmu palinkėjimu - „kad pagaliau Antanui atsistotų, o Agnei atsivertų“. Kažkas linksmai užkikeno, bet greit nutilo. Daugelis nudelbė akis, arba įsmeigė piktus žvilgsnius į Fredą.
    Tuojau sužinosite įvykių tąsą, bet stabtelėkime čia pakalbėti apie demokratiją (tiksliau – apie šiandieninę demokratijos formą). Aišku, Fredas pasakė nemandagiai, kiauliškai, įžeidžiai, sakyčiau, amoraliai. Tačiau jis Konstitucijos nepažeidė, jis teisėtai pasinaudojo demokratine teise reikšti savo nuomonę. Ko jie čia dalbina žvilgsnius? Demokratija nedraudžia ir nebaudžia už nemandagų, kiaulišką, įžeidų, sakyčiau, amoralų kalbėjimą (kad ir užgaulios nuomonės sakymą). Fredas – demokratas.
      Toliau įvykiai dėliojosi taip - Agnė išraudo, apsiašarojo ir skubiai išbėgo iš kambario. Antanas sėdėjo apstulbęs. O Antano ir Fredo bendradarbis Algis priėjo prie Fredo ir tvojo jam kumščiu į nosį. Iš nosies lašėjo kraujas.
      Dabar vėl šnektelėkime apie (kaip minėjau, šiųdienę) demokratiją. Pagautas afekto Algis lengvai sužalojo Fredo kūną. Tai neleistina, tai baudžiama. Algio elgesys nepriimtinas demokratinėje valstybėje. Demokratija baudžia už kūno sužalojimą.
Pobūvis sužlugo. Visi išsivaikščiojo, Agnė su Antanu jautėsi blogiau ne apvogti.
      Dar neskubėkite. Aptarkime situaciją sverdami ją tuo ką vadiname „sveiku protu“. Mano „sveikas protas“ Fredo „juokavimą“ vadina viešu badymu į sutuoktinių „skaudamą žaizdą“, o Algis,„primindamas“ Fredui, kad „linksminti“ reikia apdairiau, moraliau, mandagiau, manau, pasielgė vyriškai, šauniai, teisingai.
      Atseit tapau demokratijos „disidentu“, manančiu, kad demokratiškasis teisingumas pirmiausia tarnauja kūniškajam žmonijos komponentui (atsiprašau – neradau taiklesnio žodžio), apleisdamas dvasinį, psichologinį (jei priimate tokį pavadinimą) komponentą.
      Pasidairęs po demokratiją kitaip įvertinau, pavyzdžiui, Mahometo karikatūrų tragiškus įvykius. Karikatūromis tyčiotasi iš musulmonų šventenybės, emocinės brangenybės. Tai tas pat kaip tyčiotis iš kito meilės. Musulmoniškasis „Algis“ sureagavo į tai. Betgi jis, tasai mahometoniškasis  „Algis“, demokratijos požiūriu kaltas, o kitoks „Fredas“ - demokratiškas teisuolis.
      Labai antidemokratiškai mąstau, bet nepajėgiu išsivaduoti iš šitos erezijos. Ką daryti? Juk buvau toks nuoširdus šiųdienės demokratijos išpažinėjas.

Noriu Jums parodyti

Šį, man patikusį, paveikslą aptikau interneto platybėse ir „pasiskolinau“ grožėjimuisi.

Žiūrėkite - išriestu (!) lieptu trepsi šuniukas ir puodyne nešinas malūnininkas, o gal jo tėvas. Už mūrinio tilto, balta bažnytėlė, jauku, miela. Manau, kad puodynėje pienas, kurį vyras parsineša iš kaimyno. Gražu, bet, kad ir ką, liepto atramos silpnos. Matote kokia srovė, o juk ne pavasaris. O žiemą ledai, o jei visas lieptas apšals? Kodėl jo nepastatė anapus užtvankos kur srovė rami? Nepriekabiauju, bet juk žiopliška tokių dalykų nematyti? Žinote - arka (rods skirta vagos nukreipimui) turėtų būti sumūryta iš akmenų – plytos sukiuž. Sakysite, kad netinka paveiksle nagrinėti technologinių dalykų, betgi matosi.

Paveikslas raminančiai mielas, žavus. O namo stogas koks įmantrus! Mandrai suręstas bokšteliukas, nežinia kam skirtas, bet puošnus. Argi paveikslas nevertas Jums parodyti?

Perskaičiau „Vargo kalną“

Šios knygos gale leidykla pateikia „Geriausių XX a. pabaigos knygų sąrašą“. Iš jų perskaičiau tiktai penkias. Visos perskaitytosios tikrai puikūs išminties perlai.  Paskutinė perskaityta sąrašo  knyga „Vargo kalnas“.
Knygoje rašoma apie „vargo kalnu“ pavadintą psichiatrijos centrą, apie jauno gydytojo-rezidento patirtį stažuojantis centro padaliniuose. Rašoma apie ligonius, gydymą, bet daugiausia apie gydytojus. Aš norėčiau tarti apie knygos įspūdį, jos atspindį manyje.
Taigi. Šiųdieniame Homo sapiens evoliucijos etape mokslų tiesos, teorijos, hipotezės, drauge su jų falsifikacijomis tampa galingųjų žmonijos valdymo jėgų, „vėliavomis“, ideologijomis. Anksčiau dominavusioms religijoms, burtams, pranašystėms teko pasispausti.
Visos teorijos ir ideologijos amžinai pešasi, kiekviena mano esanti teisingesnė, visoms reikia daug pasekėjų. Jų  „karininkais“ tampa doktrinų aiškintojai, tarnai (tarnautojai), fanatikai ir falsifikatoriai.
Toks pasakojimo fonas, „scenografija“. 
O fabula yra pasakojimas apie doktrinų „karininkijos“ viliones į „karius“ (mokinius, auklėtinius), apie jų kapanojimąsi priešgynos bangose, pastangas išlikti neišdavus savęs, atrastii savos laisvės užutėkį.
Svarbiausia -  užutėkis? Suprantama, kad jis ne bangų siautuly, ne grabaliojimesi ieškant teisingos doktrinos.
Knygos moralas paprastas kaip kvėpavimas. Tai gyvenimo, pasaulio, gimimo ir mirties natūralus, primityvus suvokimas, tai žvelgimas kiaurai per doktrinų tinklą, neįkliūnant į jį. Tai nenustelbtas jautimasis esant gyvasties stebuklo dalimi. O visai kasdieniškai sakant, pakaks mylėti ir būtent todėl tapti mylimu.
Deja, mano pastangos paaiškinti knygos įspūdį prastokos. Tačiau ir ši nesėkmė  patvirtina tai, kad „Vargo kalnui“ dera būti geriausiųjų knygų sąraše,

Senatvės tema

Gyvendami patenkame į gausybes keblių situacijų  ir išeitis atrandame arba nežinia kaip pačios atsiranda, nes „nėra padėčių be išeičių“, nes visada būna kelios išeitys - svarbu pasirinkti geriausią. Tai kartojasi visą gyvenimą kol kartą patenkame į situaciją, kuri turi vieną, vienintelę išeitį - pabaigą. Kokia tai situacija? Ogi senatvė, žila senatvė. Tuo ji ypatinga, unikali, mįslinga. Atsidūrus joje nelabai liūdna, smalsu, dar nenuobodu.

Tad kas pasikeitė?

Kai iki miestų atsiradimo buvo likę tūkstantmečiai. Žmonės klajojo po vienodai visai gyvybei priklausančius, miškus, pievas, vandenis ir uolynus, urvus ar dykynes. Žmogaus turtas buvo tai kuo vilkėjo, avėjo, nešiojosi. Žmonės gimė, augo, brendo, mirė. Buvo aukšti ir žemi, kvailoki ir išmintingi, klastingi ir garbingi, akli ir regintys, silpni ir stiprūs, talentingi ir žiopliai.

Ar galėjo būti kitaip?

Ar įsivaizduojate, kad anuomet vieni neskriaudė kitų, silpnesniųjų, ar niekada iš kitų neatimdavo maisto, rūbo?

Aš neįsivaizduoju. Jie juk buvo žmonės. Mes irgi.

Kas pasikeitė? Mūsų pagausėjo. Pasaulį papildė tai ką mes suorganizavom, išradom, pastatėm, pagaminom ir dar gaminam, gaminam, gaminam.

Ar skriaudžiame vieni kitus? Juk taip.

Tad kas pasikeitė?