lašelis politikos

Lietuva. Trys siaubai
Politiką senokai nustūmiau į domėjimosi pašalį, bet toji bjaurastis, kaip atsinaujinantis danties skausmas vis vėl ir vėl tampa rūpesčiu. Štai keli rinkiminiai atsiminimai. Prieš sėkmingus V.Uspaskio partijos rinkimus keliems savo seniems pažįstamiems pasakojau apie Uspaskicho ir Boso praturtėjimo technologiją, apie jų laimės priklausomybę nuo Gaspromo. Apie tai šį tą žinojau iš savo klientų, turėjusių reikalų su jais. Koks buvo rezultatas? Ogi pasakė – „Prisivogęs, tai gal daugiau nebevogs“. Nors krisk iš padų. Tie mano pažįstami, ne žiopliai, protingi žmonės (kaip ir aš). Taigi, mano agitacija buvo nesėkminga. Kitas atvejis. Po mano viešo pareiškimo, kad Paksas pirmiausia yra negabus ir politikai visiškai netinkamas žmogus, o į prezidentus suvis, tapau mirtinu savo kolegės priešu. Dabar ji kitoje partijoje ir jau nedirbame kartu. O tada buvo tautos gelbėtojas. Kaip tai pavadinti?
Daugelis vadina politiniu primityvizmu, išprusimo stoka, naivumu. Ar tai privalomos, o gal išgydomos žmonių savybės? Gilios tokio „politikavimo“ šaknys nusidriekia į psichiką. Psichinė žmonių įvairovė genetiškai užprogramuota. Nepakeičiama.
Lieka tai kas pakeičiama mokant, aiškinant, ugdant ir tai ką valdo aplinka, viešoji nuomonė, šeimos, bendruomenių ryšiai.
Kaip mums tai sekasi? Papasakosiu seną įvykį. Dar Sąjūdžio laikais manęs paprašė, kad iš Vokietijos parvežčiau medžiagos apie partijas. Kaselyje užsukau į kelias būstines. Žinojo, kad aš nesu Vokietijos politinio gyvenimo dalyvis, bet visomis jėgomis stengėsi atvesti mane į vienintelį tikrą jų politinį tikėjimą. Lietuvoje. Kitas atvejis. Dirbau pastate, kuriame buvo kelių organizacijų patalpos. Vienos tradicinės partijos irgi. Pro juos tekdavo eiti į tualetą. Rūkė daug. Atrodo „Primą“ ir „Kastytį“. Per duris girdėdavosi riebūs rusiški keiksmažodžiai. Buvau užsukęs į vidų. Stalas, peleninė, nelabai švaru, tuščia. Gal dabar kitaip? Neypatingai. Užeikite į miestų, miestelių panašias būstines, pasidairykite (jei įeisite), pakalbėkite – dauguma nuobodžiauja, „Klausimėlių“ lygyje žino kas tai yra konsevatyvizmas, socializmas, liberalizmas, demokratija. Partijų apsileidimas - pirmasis siaubas.
Socialdemokratams geriau. Tarp jų daugiau žinančių partinį darbą, o ir to darbo jiems bereikia mažiau už kitus daryti. Daugiametė patirtis. Tačiau konservatoriai, liberalai mano įdiegsią naujas politines ideologijas be misionierių! Šnipštas! Jie šneka viena, o tingėjimu rodo, kad nenori. Daugelis dabartinių partiečių temoka kėdžių stumdymo politiką. Panaršykite politinių partijų interneto svetaines. Rasite, kad kviečia į 2002m. renginį. Partijų tinginystė – antras siaubas.
Pilietinė visuomenė. Gerai Šveicarijai – ji kūrėsi iš bendruomenių. JAV kaubojišką visuomenę keitė „studijų rateliai“, religinės ir lokalios bendruomenės. Mes per kelis šimtmečius puikiausiai išmokome gyventi načalnikų tvarkomi (mums tinka „Tvarka ir teisingumas“). Kol kas niekas – nei inteligentija, nei bažnyčia, nei tautos doruoliai – niekas nepajėgė ištrūčyti šitos zarazos. Juk derėtu prie to prisidėti partijoms – negali. Natūraliai dygsta pilietiško bendrumo daigeliai, lėtai, dažnai sutrypiami. Tai trečias siaubas.
Šiam kart pakaks trijų.