Piligrimu buvo pats Paulo Coelo, 700 km nukeliavęs švento Jokūbo keliu – „paprastų žmonių keliu“. Keliautojas ar piligrimas – du labai skirtingi keliauninkai. Piligrimas keliauja ugdyti save. Apie tai rašo piligrimas Coelo. Daug kalbama apie vedlį – aiškintoją, auklėtoją, jau pažinusį šio kelio paslaptis (autorius jam paskyrė šią knygą). Įspūdžius 
aprašo žygiavimo „dienoraštyje“. Svotiškas dienoraštis. Jame trupuis apie aplinką, daug apie pokalbius su vedliu ir pamąstymų apie esmes ir prasmes, į pasakojimą įterpti sunkiai įtikimi įvykiai - metaforos, nutolimai nuo realybės, jie darniai išsidėstę vienoje virtinėje su kasdieniais dalykais.
Coelo knygose pasakojimą veda intriga, ir čia ji yra – jis eina šv. Jokūbo keliu norėdamas atrasti savo kalaviją (simbolis). Intrigoje nėra konflikto tarp žmonių, manau, todėl ji „veda“ posilpniai. Vietomis buvo nuobodoka, ne ne viskam juk verta skirti daug žodžių. Tarkime, tai liko už mano suvokimo ribų. Ne tai svarbiausia.
Žygiavimas pėstute šv. Jokūbo keliu geras būdas "pasivaikščioti savyje", daug ką perprasti. Tai svarbiausia knygoje. Įdomūs meditaciniai pratimai, kurių mokė vedlys, nelabai panašūs į realius nuotykiai, keitė piligrimo požiūrį į save ir kitką. Visa tai žingsnis po žingsnio artina prie tikslo - savojo kalavijo. Kalavijo nerado, bet jau ir nereikėjo.
Kodėl? Knygoje neparašyta – suprask kaip nori. Aš pradėjau savaip nutuokti kai pačiam keliauninkui paaiškėjo, kad kalaviją įmanoma surasti tik po to, kai tikrai žinosi kam jis tau, ką su juo nuveiksi. Kalavijas, manau, yra galia, gebėjmas. Tik turėdamas tikslą, uždavinį, siekį, tik aiškiai jį žinodamas, tik tuo siekiu didžiuodamasis tikrai pajusi, kad jėga, kalavijas, tikslui pasiekti yra tavyje. O kur kitur galėtų būti?
Parašęs šiuos žodžius supratau - Coelo mintis gilesnė.
Žinote, gera knyga.
aprašo žygiavimo „dienoraštyje“. Svotiškas dienoraštis. Jame trupuis apie aplinką, daug apie pokalbius su vedliu ir pamąstymų apie esmes ir prasmes, į pasakojimą įterpti sunkiai įtikimi įvykiai - metaforos, nutolimai nuo realybės, jie darniai išsidėstę vienoje virtinėje su kasdieniais dalykais.Coelo knygose pasakojimą veda intriga, ir čia ji yra – jis eina šv. Jokūbo keliu norėdamas atrasti savo kalaviją (simbolis). Intrigoje nėra konflikto tarp žmonių, manau, todėl ji „veda“ posilpniai. Vietomis buvo nuobodoka, ne ne viskam juk verta skirti daug žodžių. Tarkime, tai liko už mano suvokimo ribų. Ne tai svarbiausia.
Žygiavimas pėstute šv. Jokūbo keliu geras būdas "pasivaikščioti savyje", daug ką perprasti. Tai svarbiausia knygoje. Įdomūs meditaciniai pratimai, kurių mokė vedlys, nelabai panašūs į realius nuotykiai, keitė piligrimo požiūrį į save ir kitką. Visa tai žingsnis po žingsnio artina prie tikslo - savojo kalavijo. Kalavijo nerado, bet jau ir nereikėjo.
Kodėl? Knygoje neparašyta – suprask kaip nori. Aš pradėjau savaip nutuokti kai pačiam keliauninkui paaiškėjo, kad kalaviją įmanoma surasti tik po to, kai tikrai žinosi kam jis tau, ką su juo nuveiksi. Kalavijas, manau, yra galia, gebėjmas. Tik turėdamas tikslą, uždavinį, siekį, tik aiškiai jį žinodamas, tik tuo siekiu didžiuodamasis tikrai pajusi, kad jėga, kalavijas, tikslui pasiekti yra tavyje. O kur kitur galėtų būti?
Parašęs šiuos žodžius supratau - Coelo mintis gilesnė.
Žinote, gera knyga.
Ten daug minties perlų.
Paveikslėliai:
šv. Jokūbas ;tmplierių pilis - svarbių knygos įvykių vieta ; šv. Jokūbo kelias
1 komentaras:
Nice brief and this enter helped me alot in my college assignement. Thanks you as your information.
Rašyti komentarą