Kritusi į „dūšią“ knyga banguoja dar ilgai. Į perskaitytą įsimaišo savos mintys, tarytum knygą tęsi, perpasakoji ją savaip. Šį kartą tai V.V. Lansbergio (jaunesniojo) knyga „Šisbeitas“. Šis bei tas apie mūsų lietuviškus reikalus.
Štai ką pagalvoju perskaitęs ją.
„Lietuva Tėvyne mūsų Tu didvyr...“ Och! Ne tik jų - visokiausių mūsų žemė. Tėvynė. Visų – ir Pravėniškėse sėdinčio, ir mūro tvoromis aptvertoje pilyje gyvenančio, ir sąvartyne besiverčiančio, ir už alaus butelį balsuojančio, ir elito fraku savo „griešną“ kūną dangstančio, ir buvusio partizano, ir tremtinio, ir komunisto, ir žydus šaudžiusio, ir didvyrio, ir niekšo, bei Jūsų ir mano, ar ne? Aksioma. Na ir kas? Kad ir štai kas - bet ko (partijų, organizacijų, pareigūnų, kaimynų, teisuolių ir kitų) bandymai grupuoti lietuvius į tikresnius (savus) ir į kažkokius kitokius - negalioja, tokios tendencijos yra neteisėtos ir gyvuliškos (atsiprašau gyvulėlių, kad žmonių kalba taip sakoma). „Lietuviais esame užgimę, lietuviais turime ir būt“. Turime teisę būti ir šitai teisei neleiskime pražūt. Gal tokių problemų Lietuvoje nėra? Reikalų „pramušinėjimas“, vizitai pas valdžios asmenis, gausi formali ir neformali informacija, per tai išugdytas gebėjimas sugauti patriotiškų kalbų retorikos prasmes, tai įtikino, kad grupavimas ir grupavimasis yra visuotinė (dominuojanti) lietuviško politikavimo ypatybė. Vienybė nežydi. Štai kaip įvyko.
O kas mūs žingsnius lydi? Žinote mane dažnai stulbina politikierių lyg naivumas, lyg visiškas tikrovės nežinojimas. Žiūri į tokį ir nesupranti, ar iš dangaus (?) iškritęs, ar kvailas, ar apsimetinėja. Sunku suprasti. Toks gali pasakoti kokie jie užimti, kiek detalių planų parengė, kiek seminarų suorganizavo ir t.t., o tauta laukia kitko – rezultato. Kaip tame laive.
Dar lydi partijos. Mano ar Jūsų kaimynystėje, ar tarp dažnai sutinkamųjų yra įvairių partijų narių. Gal nežinote, bet yra. Gal keli iš jų kokia nors proga pakalbėjo su jumis apie politinius reikalus, gražiai paaiškino jo partijos politikos esmę, privalumus - maloniai truktelėjo į savo politikos pusę? Manęs netruktelėjo nei vienas. Kodėl? Ogi jie laukia kada ateis jų eilė dalyvauti „politiniame gyvenime“ (rietenose aplink tarybas ir Seimą). Atradau dar vieną dalyką – aplink besisukinėjantys eiliniai partiečiai išvis politiškai neraštingi. Liberalai nežino kas tai liberalizmas, konservatoriai – kas konservatizmas, socialdemokratai sunkiai paaiškina kuo socializmas skiriasi nuo komunizmo. Nesijuokime – tiktų paverkti, o gal kokia nors kalba sodriai nusikeikti.
Dar lydi „kriminogeninė situacija“, korupcija, „karas keliuose“, tautinis blogo linkėjimas artimam savo. Neklauskime kaip tai atsirado, bet kas dabar tai palaiko ir ugdo? Žuvis pūva nuo galvos. Pūva. Seime perkami įstatymai - mokymo įstaigose perkami pažymiai ir pažymėjimai. Savivaldybėse perkami leidimai – įmonėse dalijami „vokeliai“. Vieni paremia kitus. Koja kojon į ten pat. Dar turime bendrą „guru“ – televiziją. Kad ją kur perkūnėlis, ką jinai iš mūsų kvailelių daro! Kažin ar mūsų pakaušiukai dar išlenda iš viso to. Turbūt kol nepasiusim praradę kantrybę, niekas nepasikeis.
Žinau, žinau negražu nukabinti nosį, reikia užbaigti optimistiškiau, juk tiek daug gerų dalykų yra Lietuvoje. Yra, yra – ar vis daugiau?
Štai ką pagalvoju perskaitęs ją.
„Lietuva Tėvyne mūsų Tu didvyr...“ Och! Ne tik jų - visokiausių mūsų žemė. Tėvynė. Visų – ir Pravėniškėse sėdinčio, ir mūro tvoromis aptvertoje pilyje gyvenančio, ir sąvartyne besiverčiančio, ir už alaus butelį balsuojančio, ir elito fraku savo „griešną“ kūną dangstančio, ir buvusio partizano, ir tremtinio, ir komunisto, ir žydus šaudžiusio, ir didvyrio, ir niekšo, bei Jūsų ir mano, ar ne? Aksioma. Na ir kas? Kad ir štai kas - bet ko (partijų, organizacijų, pareigūnų, kaimynų, teisuolių ir kitų) bandymai grupuoti lietuvius į tikresnius (savus) ir į kažkokius kitokius - negalioja, tokios tendencijos yra neteisėtos ir gyvuliškos (atsiprašau gyvulėlių, kad žmonių kalba taip sakoma). „Lietuviais esame užgimę, lietuviais turime ir būt“. Turime teisę būti ir šitai teisei neleiskime pražūt. Gal tokių problemų Lietuvoje nėra? Reikalų „pramušinėjimas“, vizitai pas valdžios asmenis, gausi formali ir neformali informacija, per tai išugdytas gebėjimas sugauti patriotiškų kalbų retorikos prasmes, tai įtikino, kad grupavimas ir grupavimasis yra visuotinė (dominuojanti) lietuviško politikavimo ypatybė. Vienybė nežydi. Štai kaip įvyko.
O kas mūs žingsnius lydi? Žinote mane dažnai stulbina politikierių lyg naivumas, lyg visiškas tikrovės nežinojimas. Žiūri į tokį ir nesupranti, ar iš dangaus (?) iškritęs, ar kvailas, ar apsimetinėja. Sunku suprasti. Toks gali pasakoti kokie jie užimti, kiek detalių planų parengė, kiek seminarų suorganizavo ir t.t., o tauta laukia kitko – rezultato. Kaip tame laive.
Dar lydi partijos. Mano ar Jūsų kaimynystėje, ar tarp dažnai sutinkamųjų yra įvairių partijų narių. Gal nežinote, bet yra. Gal keli iš jų kokia nors proga pakalbėjo su jumis apie politinius reikalus, gražiai paaiškino jo partijos politikos esmę, privalumus - maloniai truktelėjo į savo politikos pusę? Manęs netruktelėjo nei vienas. Kodėl? Ogi jie laukia kada ateis jų eilė dalyvauti „politiniame gyvenime“ (rietenose aplink tarybas ir Seimą). Atradau dar vieną dalyką – aplink besisukinėjantys eiliniai partiečiai išvis politiškai neraštingi. Liberalai nežino kas tai liberalizmas, konservatoriai – kas konservatizmas, socialdemokratai sunkiai paaiškina kuo socializmas skiriasi nuo komunizmo. Nesijuokime – tiktų paverkti, o gal kokia nors kalba sodriai nusikeikti.
Dar lydi „kriminogeninė situacija“, korupcija, „karas keliuose“, tautinis blogo linkėjimas artimam savo. Neklauskime kaip tai atsirado, bet kas dabar tai palaiko ir ugdo? Žuvis pūva nuo galvos. Pūva. Seime perkami įstatymai - mokymo įstaigose perkami pažymiai ir pažymėjimai. Savivaldybėse perkami leidimai – įmonėse dalijami „vokeliai“. Vieni paremia kitus. Koja kojon į ten pat. Dar turime bendrą „guru“ – televiziją. Kad ją kur perkūnėlis, ką jinai iš mūsų kvailelių daro! Kažin ar mūsų pakaušiukai dar išlenda iš viso to. Turbūt kol nepasiusim praradę kantrybę, niekas nepasikeis.
Žinau, žinau negražu nukabinti nosį, reikia užbaigti optimistiškiau, juk tiek daug gerų dalykų yra Lietuvoje. Yra, yra – ar vis daugiau?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą