Kaip tikras mėginau
rašyti daug ir išsamiai
ir bemėginant pridusau,
kukuosiu tad trumpai.
----
Norėčiau prikelti nors vieną senelį
Iš kapų milžinų,
Tačiau virš jo kapo nutiestas kelias
Ir neturime temų bendrų.
----
Sakyk, tas laiko skambesys
Nutolsta ar artėja?
----
Aš nenoriu mano melo,
Nenoriu jūsų tiesos,
Nenoriu jokio kelio,
Trokštu miško tylos.
----
Jau ne kanopų kaukšėjimas
Ar velėnos arimas ragais,
Jau tik minkštas sėdėjimas
Spalvoto vaizdo vakarais
----
Gal visgi mes išeisime,
išeisime, negrįšime,
o ten mes pasikeisime,
o jus užmiršime.
----
Smogs tiesa į melo klaną,
dvoks jo trykštantys purslai,
dvės, kurie melu gyvena,
pasidžiaugsime smagiai.
----
Padariau švilpuką
švilpiantį skardžiai,
užlenkiau peiliuką
ir dairaus oriai.
----
Ant kablio blaškosi žuvis,
nuvyto tulpė, liko stimburys,
o gražbylys vis žodžiais springsta,
man akys ašaromis tvinksta.
----
Nebeklausyki reguliuoto garso,
parkrisk į samanas sausas,
apkibk šapais, lai vėjas taršo
ir atsimink senas dainas.
----
Jau pernoko, ne tik prinoko,
dar laikosi ant stagarų,
nors noriu rėkti, bet tyliu -
paklaust neapsimoka.
----
Nešdamas medžių ošimą
parvedžiau mažą save
iš miško, šiandien vakare.
----
Gal saulė kildama
ar tamsuma grįždama juokias...
Žaibo perskrosta visuma,
o mirštančios tiesos tuokias.
---
Lieknos dilgėlės grakščiai siūbuoja,
virpa mažyčių žiedų vėriniai,
šlama karpytų lapų šilkai,
sakysite - vėl idealizuoju.
----
Aš laikinai su jum esu,
tarp dviejų nežinių.
----
Šiukšlėmis ir bambaliais nuklotą
saulė degina Valstybės plotą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą