Pabiros - smalsumas+nuostaba

A. Einšteinas sakė - mokslo ir religijos šaknys tos pačios. Argi? Ką jis turėjo omenyje? Galvojau, mąsčiau ir nutariau - jis Smalsumą turėjo omenyje. Tai prigimtinė visų žinduolių, o gal ir ne tiktai jų, savybė. Per smalsumą „užsidirbame“ guzus kūdikystėje, tik prakalbę įkyrime nuolatiniais „Kodėl, kodėl. Kodėl?“, o vėliau ši ypatybė subujoja įvairiausiais pavidalais – nuo apkalbų rinkimo iki geografinių atradimų, ar kelionių į Marsą.

Tuo smalsavimas nesibaigia. Tūkstančius metų žmonės matė krintančius obuolius, patys akmenimis svaidėsi ir nieko, viskas vyko, kaip turi vykti. Nežinia ar obuolys tikrai bumbtelėjo ponui I. Niutonui į galvą, bet joje kilo netrivialus (vaikišką naivumą primenantis) klausimas - „Kodėl daiktai krinta?“. Aha - „todėl, kad juos veikia kažkokia jėga“. Bandė, tyrė, matavo ir pasirodė, tikrai teisingai sumanyta. Egzistuoja išmatuojama ir apskaičiuojama masių traukos jėga (kaip ir magneto). Tai buvo ypatingai reikšmingas mokslo rezultatas.

Vėliau I. Niutonas ir daugybė kitų džiaugsmingai naudojosi tuo rezultatu ir klausinėjimo netęsė. Per tai ligi šiol liko neatsakytų klausimų. Pirmiausia - „kodėl traukia, kaip traukia?“. Nežinome, mokslininkai tebebando suprasti. Tikslumo siekiantys fizikai vis dar miglotai aiškina kas tai yra jėga. Pasitenkinama tarytum paaiškinimu, kad jėga tai poveikis (?). Poveikis, keičiantis masės greitį. Gilinantis dar daugiau „medžių“, tenka aiškintis kas yra laikas (ne jo matas, o jis pats kaipo daiktas, dalykas). Trumpai baigiant pasakysiu - „byla nenumarinta, bet ir neužbaigta.“

Kas iš to? Ogi tai, kad smalsavimas atveda į nuostabą, nuostaba „uždega“ fantazavimą (dažnai vadinamą mąstymu), „fantamąstymas“ baigiasi dvišake išvada, viena paaiškinanti, dar neišsiaiškinta šaka. Ne tik tai. Nuostaba normalų (ne bukagalvį) žmogų aplanko dažnai – žvelgiant į žvaigždėto dangaus beribę, į kūdikio naivias akis, į gėlės žiedą, į okeano didybę, į mirštančio gesimą, gamtos gajumą, stebint atsitiktinumų „stebuklus“ – nustebimai suvokiant savojo žinojimo ribotumą. Taigi, viena vertus, mokslas turtina keblių klausimų gausą, kita vertus, kasdienės nuostabos ir susimąstymai gesina mūsų pasigėrėjimą sava visažinyste.

Tarpinė išvada - besąs sužinojimas ir šalia jo nežinojimo žinojimas.

Maždaug prieš 2500 metų išminčius Sokratas sakė - „aš žinau, kad nieko nežinau“. Šis didis mąstytojas, manau, žinojo daug, bet žinojo ir tai, kad tos žinios neišsamios. Minėtas A. Einšteino posakis pratęsia Sokrato žodžius. Kaip?

Štai kaip. „Neužgesinta“ nežinomybė dirgina žmogų kvaršina galvą, kursto fantazavimo „mašiną“ sukasi, išradinėjami aiškinimų variantai, intelektiniai modeliai. Tai religinės (o ir meninės) veiklos dirva. Labai natūrali, neišvengiama, reikalinga žmogaus ir žmonijos rimčiai, prigimtiniam dvasingumui.

Teisūs buvo vyrai Sokratas ir A. Einšteinas.