Švytavimai

                  

Eiseną ar procesiją pastebėjau atsitiktinai žvilgtelėjęs per langą. Einančius  užstojo prie vartelių augantis alyvų krūmas. Ėjo lėtai. Nuo saulės dangstėsi lankstytų laikraščių kepurėmis, įvairiaspalviais skėčiais. Išėjau pasidairyti. Vora vingiavo link kalvos.  Prisigretinęs šalia ilgšio paklausiau:

- Jūs piligrimai?.

- Ne, ne visai, - atsakė.

- O į kur einat?

Mostelėjo ranką priekin.

- O koks tikslas? - mandagiai šypsodamas paklausiau.

- Tikslus turime arba kuriame patys savyje, - paaiškino, atseit. Nejutau ,,tikslo savyje“, bet ėjau smalsaudamas.

Prisigretinusi moterikė klausia ar nenorėčiau pamatyti jos paveikslų.Sutikau. Tai buvo garankštėti paveikslai su elniais, kūdromis, gulbėmis, porelėmis. Kažkas per mano petį šaipėsi - „kičas“, „nesąmonė“, „terlionė“. Moterikė paklausė ar man patinka jos paveikslai. Atsakiau nesąs išmaningu vertintoju, bet gerai, kad ji kuria. Ji galėtų man vieną paveikslą dovanoti, gal norėčiau. Tačiau aš bevelyčiau kelionei neapsikrauti. Vėliau mačiau  jos paveikslais nešinus.

Mane lenkė porelė. Jis gyrėsi viršininkų prielankumu, savo gebėjimu vadovauti. Bjauriai gyrėsi. Ji tylėjo. Kokie šitų „tikslai savyje“ . Priekyje šviesiaplaukis uždainavo.  Kaikas bandė pritarti. Kažkas sušvilpė. Daina nutilo. Šalia ėjęs storuliukas teigė, kad dainuojančio „tonavimas“ buvo klaidingas. Tai papiktino jauną gražuolę

- Nereikia čia vaizduoti baisaus muzikologo.

Šviesiaplaukis nutolo. Gal ras palankesnę aplinką. Slėnyje eisena raibuliavo, matyt keliauninkai žargstė balas. Už balų kilom į kalvą. Užkopus matėme mūsų procesiją besileidžiančią į slėnį ir tolumoje pasukančią miškan. Užkalbinu ilgšį-teoretiką:

- Abejoju, kad visi einantys suvokia  kodėl ir į kur einą.

- Tai nesvarbu, gerbiamasai, - vaje, kaip garbingai prabilo, - svarbu ėjimas. Kitkas vyks savaime, natūraliai.

- Manau girdėjote, kad kažką apvogė, kitur priekabiavęs sektantas. Juk tai...

- Gerbiamasai, -  pašaipiai ar oficialiai sutrukdė užbaigti, - visa tai būna visada ir visur. Gal girdėjote ir apie vadinamųjų gėrio ir blogio kovą? Nėra daiktų gėris ir blogis.Yra tik asmenų skirtingi pasirinkimai, o jų, skirtingų pasirinkimų, sąveiką mėgstame vadinti kova. - na ir čiuoži į pievas - pagalvojau.

- Juk žinote krizes? Tai skirtingų pasirinkimų, interesų (vadinkite kaip tinkami) iššaukti sukrėtimai, išpurtantys mūsų protus ir sielas, sąžines. Jeigu ne krizės - visiškai sukvailėtume ir subjaurėtume. Krizė, tarkime, liga, o jos sukėlėjai - mažučiai skirtingų pasirinkimiukų ,,virusiukai”. Jūs, gerbiamasai, paminėjote keletą ,,virusiukų”, - tai bent, pamaniau.

Nenorėjau to filosofavimo, todėl nukreipiau kalbą konkretesne linkme:

- Štai einame į vakarus, prieisime jūrą, kas tada? Vieni suks kairėn, kiti dešinėn, juk taip?

- Taip, gerbiamasai, o treti bris tiesiai į jūrą. Nekikenkite, bus ir tokių. Tai visuotinio pasirinkimo momentas (pasirinkimas krizėje, jeigu Jums patinka), gerbiamasai. Visuotinio todėl, kad ir dabar, čia, Jūs galite pasukti į kairę ar į dešinę, tęsti eitynes arba ne, o visuotinio pasirinkimo momentu visiems neišvengiamai tenka pasirinkti? -  Kaip sau norite, įdomiai tas teoretikas kalba. Neatlyžau:

– Pasiekę jūrą vieni pasuks kairėn, kiti dešinėn, treti pasirinks nuskęsti. Tačiau ir ,,kairieji”, ir ,,dešinieji”  pasieks į jūrą įtekančias upes. Pakartos pasirinkimą ir nenuskendusieji pasuks į rytus, atgal. Sutikite – kvailokai išeina.

         - Klystate, gerbiamasai. Amžinas tiktai švytavimas. Vienakryptis judėjimas negali būti amžinu. Smėlio laikrodis pajėgia matuoti vieną laiko atkarpą, o švytuoklinis laikrodis, ciksi šimtmečius, kvarcinis taip pat. Taigi, jei šios eitynės vyks ratu, „mals“  ir „sijos“ labai ilgai. -  Grįžau, sakyčiau, sutrikęs.