Perskaičius Romain Gray - „Aitvarai“

Tai knyga apie žmonių niurkymąsi karo marmalynėje.

Knygoje pasakojama apie Prancūziją, apie antrąjį pasaulinį karą, apie tuometinį žmogelių gyvenimą Normandijoje, apie naivumą, baimes, žygdarbius, niekšybes, apie išlikimą.

Karai, skerdynės, išdavystės, žmogžudystės, vagystės, chuliganizmas, bukagalvystė ir t.t. gyvuoja žmogaus esybėje, prigimtyje, instinktuose, pasąmonėje - vadinkite tai kaip norite. Ten pat gyvuoja gerumas, aukojimasis, kilnumas, atjauta, meilė, draugystė, išmintis. Priešybės trinasi, grumiasi žmoguje ir žmonijos „aptvaruose“ tarp grupuočių. Ten kur perkaista, sprogsta, išsiveržia karais revoliucijomis, kruvinais persekiojimais. Beje, visa tai dėsningai, privalomai kartojasi, kaip ciklonai, cunamiai, audros, vulkanų išsiveržimai. išsiveržimų nesulaiko naivių geručių išmintingos taikių susitarimų pastangos. Kol jie viliasi, kad „negražiai“ negali atsitikti, ima ir atsitinka. Štai tada žmogeliui gyventi ir išgyventi labai sunku.

Dalis išlieka gyvi.

Išlieka tie į kuriuos nepataikė kulka, skeveldra, kurių laivo nenuskandino, lėktuvo nenukovė - kuriems „nuskilo“, visokie geri ir blogi. Tai ne pabaiga. Po visko vieni bus pavadinti didvyriais, kiti niekšais, treti bailiais – jų ateitys nusidažys skirtingomis „spalvomis“. O ar išlieka kas nors „nenuspalvinti“? Knygoje apyšvariais išlieka savo mylimam amatui pasiaukoję (vienas prancūzų virtuvės kulinaras, o antras aitvarų gamintojas). Jie nesivelia į kovas. Na, kartais krusteli pasidavę geradarystei. Net bomboms kieme sproginėjant, jie stropiai dirba savo mylimiausią darbą. Tvirtai įsitvėrę į savo amatą jie nepriplojami. Pasibaigus viskam jų nevadina didvyriais, niekšais, ar bailiais, išvis niekaip nevadina, bet jie patys, išsaugoję savo amatą, jaučiasi laimingi.

 Štai kaip.