Tikėjimas-netikėjimas

Jei klausite manęs kuo aš tikiu, neatsakysiu. Pradžioje išgirskite kuo aš netikiu.
     Netikiu, kad žmogus ir žmonija ką nors tikrai žino. Žmogus težino savo nuomonę, tik savą supratimą, tik savą įsivaizdavimą, beje, visada nesutampantį su kitų nuomonėmis, supratimais, įsivaizdavimais. O visuotinis žinojimas tėra žavingas nuomonių „baletas“.

Bet jeigu dar kartą klausite kuo aš tikiu. Ką gi, tikiu, kad už mūsų žinojimų driekiasi begalybių begalybės netapusio žinojimu, neįsivaizduojamo gylio nežinia. Plėsdamas žinojimą mokslas norom nenorom atidengia vis naujas ir vis gilesnes nežinios gelmes. Deja, mokslo atskleidžiamų nežinių prasmę nelengva perprasti, ji sudėtinga kaip ir mokslas, todėl vis labiau tampa mokslininkų bendruomenės „nuosavybė“ - tolima ne mokslo žmogui.

Svarbiausia yra tai, kad žmonės „apsėsti“ noru suvokti savo ir pasaulio egzistencijos esmę, prigimtį, prasmę, suprasti pasaulinio chaoso stulbinančią darną. Pasakykite - kur jam raminti, tildyti tą „apsėdimą“? Kur? Gal kuriame nors moksle? Kai kam palengvina muzika, menas, o dauguma randa sprendimą   „senose, laiko patikrintose,“ religijos tiesose.

Ko gero jums smalsu paklausti ar aš tikiu į krikščioniškąjį (ar išvis – religinį) Dievą. Taip susiklostė, kad Dievą begaliu suvokti kaip neapsakomą didingumą, o sužmogintu Dievu - valdovu, rūpintojėliu, gydytoju, teisėju sunku man, žinote, tikėti. O štai, bevarde nežinomybės didybe tikiu ir kukliai lenkiuosi prieš ją.

Religijos, tikėjimai yra neatskiriama žmonijos gyvavimo dalis. Tai asmenų ir visuomenių moralinis „kompasas“,  kartais „vėliava“. Tikėjimas gajus kaip DNR. Tikėjimas lig šiol skelbia „įskaitomą“, viltingą pasaulėjautą. Dievo mokslas suvokiamas, kaip viltį žadinanti melodija, kaip laiminčios tiesos pasaka. Jis lengvas, neprifilosofintas beviltiškumu kaip tai, kuo aš rašiau tikįs.

Ar mes, griaunantys religijų Dievą, tiki, kad po sėkmės likusi tuščia vieta racionaliam, moksliniam tikrovės suvokimui? Tai nuramins žmogaus „apsėdimą? Abejoju. Gali įvykti dar blogiau - vietoje tūkstantmečius išgyvavusių tikėjimų, pridygs „energijų“, „kosminių virpesių bei linijų“ ir panašių mokslo žodžiais puošiamų „gerųjų žinių“ skelbėjų, o profesinis ribotumas, specializavimosi siaurakaktyste, mažaraštiškumas, vargai ir baimės klos kelius tokioms „naujovėms“.

Matote, sutariu su tikėjimais, laisvėju nuo tuščio rūpinimosi jų teisumu, elgiuosi kaip visi. Taiku, ramu, malonu.