Kaip ir pasakėlė

Filosofuoti apie šio pasaulio esmingiausius dalykus, švelniai sakant, neatsargu. Geriau filosofavimą pakeisti pasaka. Paskaitykite.

Seniai, labai seniai prieš kelioliką milijardų metų įvyko Didysis sprogimas. Taip pavadintas norint palengvinti beviltišką to įvykio įsivaizdavimą. Kas sprogo? Atrodo, kad sprogo Niekas. Niekas mažas kaip matematinis taškas, neturi nei ilgio, nei pločio, nei aukščio – neturi dydžio. Tas taškas, kur sprogo neturėjo ir svorio. Nes prieš sprogstant nebuvo nei materijos, nei laiko, nei erdvės. O kai jau dėjo, tai dėjo! Pirmąsias milijardų milijardines sekundės dalis darėsi nesuvokiami (mokslui nesuvokiami) dalykai. Po to iš sprogusio Nieko atsirado milijardų milijardus laipsnių įkaitusi materija bei fizikos ir kitokie dėsniai. O materija vis greitėdama nešėsi į visas šalis. Ir nenustoja neštis ligi šiol. Po kelių milijardų metų to padūkusio lėkimo kai kur radosi vėsesnių vietų. O devintojo milijardo gale pradėjo suktis mūsiškė saulės sistema. Štai kaip. Tai ne koks slibinėlis kitose pasakose.

Paveikslėlyje pavaizduoti tie įvykiai. Taip Niekas pradėjo virsti viskuo. Ne bet kaip viskas laikosi fizikos, chemijos, o vėliau ir biologijos, ekonomikos ir kitų dėsnių.

Galėjo tai pavadinti Didžiuoju šūviu. Bumbtelėjo patranka ir įšlėkė sviedinys klusniai laikydamasis mechanikos dėsnių. Irgi vaizdu. Į kur sviedinys nulėks? Nulėks ten kur reikia jeigu leitenantas gerai išmano balistiką ir teisingai nukreipė patrankos vamzdį. Jau atspėjote! Tikrai, kai prieš 2 milijonus metų Afrikoje atsirado pirmieji žmonės jiems iš karto parūpo ir ligi šiol daugybei baisiausia rūpi daugiau sužinoti apie „Leitenantą“ – Didžiojo sprogimo kaltininką. Šitoje pasakoje apie tai nebus.

Ir gyvybė radosi iš savojo „Didžiojo sprogimo“. Kai atsirado („išsprogo“) DNR – genetinė molekulė, evoliucija tapo nulemta. Po 2 metrus tos molekulės suvynioję laikome kiekvienoje savo kūno ląstelėje. Tiesa, per tuos porą milijonų metų ir mes pasprogdinome, pakvailiojome, šio to prisigalvojome. Ne daug kas užrašyta, nes rašyti išmokome tik mūsų atsiradimo pačiam, pačiam gale. O ir laiko kiekvienas visokiems reikalams turime mažokai. Tiek kiek tenka jo nesustojančio gyvybės lietaus lašams krentant iš Ten į Va Ten. Bus dar tų pasakų, nenusiminkite.

Paveikslėlis iš www.niknet.nl, naudotasi www.ccsf.edu.