Manau, kad tai vyksta dažnai. Tą kart laidotuvėse. Galėjo įvykti vestuvėse ar lūkuriuojant stotyje. Tą kartą laidotuvėse.
Šarvojimo patalpa. Tarp žvakių ir gėlių jau buvęs jis. Juodai apsirėdžiusi našlė. Sūnus. Marti. Anūkai. Neužilgo išlydėjimas. Nešini gėlėmis ateina giminės, kaimynai, kiti, gal sūnaus bendradarbiai, padeda gėles, priklaupia, žegnojasi arba pastovi, prieina prie našlės, sūnaus. Pašnibžda užuojautą. Apsidairo. Pastebėję pažįstamą akimis pasisveikina prisėda greta. Kai kurie, matyt, seniai besimatę. Klausinėjasi, stebisi, šypsosi, šnekučiuojasi. Tylintieji skendi savo mintyse. Aš irgi. Be gilaus liūdesio, kuris tiktų. Lyg matyčiau nulūžusį medį – va, nulūžo. Atrodo, kad ne tik aš nepadoriai abejingas. Taigi. Jau nebepatiko jam pasaulis, kuriame jis gyveno ir jis tam pasauliui vis mažiau patiko. Jau kelintą kartą matau - našlė vėl pasakoja kaip tai įvyko. Ne viskas bus sakoma. Žinau – jo mirtis kai ką išvadavo, užbaigė ne tik jo vargus. Kažin, ko čia šiandien daugiau gedėjimo ar palengvėjimo? Giedotojai traukia – „...priimki sielą jooojo...“.
Vėliau, karstą lydinčių būryje girdžiu kalbų nuotrupas:
- Taip ir nebaigė remonto.
- Aš suveju po tris siūlus…
- Velionis turėjo benzininį pjūkliuką. Jai nebus reikalingas.
- Aišku nereikalingas.
- Tapetai geriausia… Ne, tik ne emulsiniai… Pas Praną gausi.
- Vienos merginos negerai…
- Kas tas plikis ?
- Visada nusuka, aš jai sakau....
- O mano tas girtuoklis, Dieve mano…
Sustojome.
Netikėtai padrikos mintys ir įspūdžiai virsta praregėjimu! Susilieja į „chorą“, vieną svarbų žinojimą. Jame susilydo viskas – atsiradimas, mirtis, žydėjimas, paikumas, kasdienė knibždelynė, klasta, meilė, žiaurumas ir gailestingumas. Viskas viename suvokime. Gal Bethovenas išreikštų tai muzika, gal didis rašytojas - žodžiais. Jiems tai pavyksta. Tačiau aš neturiu būdo nelauktai subrendusiam supratimui atskleisti.
Žinau, kad nusivilčiau, pabandęs tai sakyti. Jūs išgirstus žodžius suprastumėte kitaip nei aš juos tardamas manau. Kažkas pritartų savam mano žodžių supratimui, kažkas supeiktų. O tikroji mintis neiškrapštomai liks įstrigusi manyje. Iki pabaigos. Ji mano išminties dalis.
Tiek norėjau pasakyti apie nepaaiškintą žinojimą. Praregėjimai nors reti, bet aplanko daugelį. Manau ir jus, o toji mano mintis vertinga. Gerai būtų, kad ją žinotumėte. Padovanočiau, bet iškaba - „uždaryta“, ir nerandu rakto. Ar jums taip nutinka?
1 komentaras:
Praregėjimai tikrai aplanko. Tik ne visi vienodai regime. Tai ir sudaro praregėjimų prasmę. Nenuostabu, kad prie karsto neretai pasineriame į savo mintis. Mirėme ne mes, mirė jis, o mes gyvename, narpliojame kasdienybės siūlų narpulį ir dažnai nepastebime, kad gal reikėtų mirties akivaizdoje giliau susimąstyti. Tačiau tikriausiai retas kuris visiškai abejingas netekties momentu. Net jeigu tai išsigelbėjimas, vis tiek tenka persverti vertybes.
Nežinau, kaip kitiems, bet man tas didysis suvokimas ateina būtent tokiose ribinėse situacijose. Tuomet, kai pasijuntu maža, silpna ir bejėgė prieš Dievo galybę, kuomet niekas negali pagelbėti, tik Dievas. Tokiais momentais nepasipuikuosi nei savo grožiu, nei turtais, nei talentais. Pajunti, kaip viso to maža, kad siela triumfuotų prieš pasaulio harmoniją. Tai taip laikina prieš amžinybę...
Rašyti komentarą